Šiandien, švenčiant mamos gimtadienį, buvau paklausta geriausio ir blogiausio atsiminimo apie mamą, ir negalėjau atsakyti… Nes iš tikrųjų esu labai negražiai verkiantis žmogus ir galbūt pabijojau pasakyti per mažai ar pamiršti kažką paminėti. Bet noriu pasisakyti čia, kad visi matytų ir išgirstų — net ir tie vargšai, kuriems neteko susipažinti su mano mama.
Iš blogų atsiminimų ateina į galvą tik tokie, kur aš būnu siaubingas vaikas, ir prisiminus, kaip negražiai kalbėdavau ir elgdavausi, kaip gadindavau šventes ir nuotaikas visiems vien todėl, kad buvau velnių priėdęs vaikas. Ir prisiminus šiuos blogus atsiminimus, iš karto iškyla klausimas: kaip po tokio pirmo vaiko galėjo atsirasti antras? :D
Bet čia turbūt vienas gražiausių mano mamos bruožų – jos pakantumas. Jos sugebėjimas visiems duoti šansą pasitaisyti, net kai tie žmonės tų šansų nenusipelno.
Mano mama turi neapsakomą meilę muzikai, dainavimui ir ypatingą dovaną įsilieti į muziką. Visą gyvenimą, išgirdusi Evitos miuziklo garso takelį, galvosiu apie mamą, visą laiką mašinoje garsiai dainuosiu, nes mama taip išmokė.
Tačiau turbūt svarbiausias dalykas, kurio mama mane išmokė, ir jos bruožas, kuriuo žaviuosi labiausiai, yra jos savarankiškumas. Mama, tu labai anksti mane išmokei, kaip svarbu būti finansiškai ir visaip kitaip nepriklausomai nuo kitų, kaip svarbu vertinti savo moteriškumą. Turbūt pati to nesuprasdama suformavai man vieną pačių stipriausių mano vertybių, tą, kuri yra pačiame mano visos esybės centre — feminizmą.
Ačiū tau už visas pamokas, už visą meilę, už sėdėjimą prie anglų kalbos ir matematikos namų darbų iki išnaktų ir už visus antrus šansus, kurių, žinom, tikrai buvo ne vienas ir ne du. Kiekvieną dieną tikiuosi, kad tampu panašesnė ir panašesnė į tave — ir išore, ir vidumi. Myliu tave labai ❤️
@rutacaplikiene 
