#NiekienoVaikai | Metai 🐦
Lygiai 365 dienos. Šiandien stabteliu ir žvelgiu atgal į šį kelią, kuris prasidėjo nuo vieno nedrąsaus „Labas, mano vardas Indrė, esu savanorė <...>“ ir atvedė į neįkainojamų patirčių kupiną kelionę. Širdis plakė ne tik nuo nežinomybės, bet ir nuo didelio noro būti ten, kur esi reikalingas.
Prisimenu tą pirmąjį tylų susitikimą, kai rankos paspaudimas pasakė daugiau nei tūkstantis žodžių. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: ramybė gali būti rasta net tarp pypsiančių aparatų, o viltis – išgirsta nuoširdžiame vaiko juoke.
Išmokau, kad stiprybė slypi ne tik dideliuose žygdarbiuose, bet ir mažame delniuke, kuris ieško atramos, ar akyse, kurios vėl pradeda šypsotis. Kiekvienas susitikimas, kiekviena istorija tapo neatsiejama mano pačios dalimi.
Šie metai ne apie tai, kiek atidaviau laiko, o apie tai, kaip vaikai pakeitė mano laiko suvokimą. Jie išmokė vertinti akimirką.
Ši kelionė tęsiasi, o vaikų, laukiančių šilto delno, ligoninėse vis dar yra. Jūs taip pat galite prisidėti prie to, kad nė vienas vaikas ligoninėje nebūtų vienas – skirkite savo 1,2 % GPM iniciatyvai „Niekieno vaikai“: www.niekienovaikai.lt/1.2proc 💝
#NiekienoVaikai | 📆 Pusė metų.
Kiek daugiau nei šeši mėnesiai. Tiek laiko praėjo nuo dienos, kai pirmą kartą nedrąsiai pravėriau ligoninės duris. Dabar žiūriu į savo atspindį palatos lange ir vos galiu patikėti, kiek visko čia tilpo.
Lapkričio vakarai ypatingi. Už lango tamsu ir šalta, o čia, ligoninės palatose, gyvenimas verda savu ritmu. Kai dabar mintimis grįžtu į savo pirmąją naktį ligoninėje – tą dvylikos valandų tylų, truputį bauginantį budėjimą – suprantu, kaip nepastebimai jis tapo riba tarp „prieš“ ir „po“. Budėjimas gali pakeisti daug – ypač tada, kai mažas, šiltas delnas tampa tyliu „labas“. Supratau, kad iš LEGO kaladėlių galima pastatyti ne tik kosminį laivą, bet ir tiltą į vaiko svajonių galaktiką, slypinčią tiesiog čia, palatoje.
Supratau, kad popieriniai laiveliai gali tapti viltimi, o piešiniai, gimę iš vienatvės, gali papuošti parodos sieną. Kad berniuko, skaitančio apie netobulo herojaus nuotykius, akyse slypi stiprybė, kurios pavydėtų bet kuris superherojus.
Ir kad kartais svarbiausias pokalbis įvyksta visiškoje tyloje, tiesiog laikant mažą, trapų delniuką.
Žiūriu į savo atspindį lange ir matau nebe tik save. Matau visus juos – juoką, kai kamuolys įlekia į kriauklę, ašaras, kai užklumpa skausmas, ir tą stiprų apsikabinimą prieš išeinant. Čia išsitrina ribos tarp to, kas duoda, ir to, kas gauna. Esu tikra, kad per šį pusmetį aš gavau daug.
#MūsųVaikai 🍂 ❤️🩹 🐦
